Švedijos meninės kalvystės meistrė

Therese Engdahl niekada nesvajojo iškilmingai žengti pasipuošus dailiai plevenančia balta šilko suknele. Būdama 19 metų amžiaus, kai dar tik mokėsi kalvystės amato, ji pritaikė savo įgūdžius ir pasigamino apdarą iš lakštinio metalo, kurį iškalė ir įkaitino žaizdre, kad sukurtų savo svajonių suknelę.

„Aš visada labai žavėjausi ugnimi, metalu, dūmais ir žaizdro garsais ir kvapais“, – pasakojo Therese Engdahl, vienintelė Švedijos meninės kalvystės meistrė moteris.

„Aš, galima sakyti, užaugau kalvėje ir dar būdama labai maža aš žinojau, kad būtent čia norėčiau leisti laiką. Mano tėvas yra meninės kalvystės meistras, o mano mama yra amatininkė, taigi meniškumas tiesiog yra mano kraujyje“, – aiškino ji.

Kai Therese Engdahl ėmėsi kalvio amato, ji buvo viena iš nedaugelio moterų Švedijoje, aktyviai užsiimančių šiuo senų laikų amatu. Tačiau, anot jos, šiomis dienomis vis daugiau moterų dirba šį darbą.

„Tokio pobūdžio darbui buvo taikomos labai griežtos taisyklės, kurias reglamentavo gildijų pasaulis, kuriame moterys nebuvo laukiamos“, – aiškina Therese, pridurdama, kad šiomis dienomis profesijos vis rečiau yra skirstomos į vyriškas ir moteriškas.

„Nors moterys niekada nebus tokios pat fiziškai stiprios kaip vyrai, kalviams tikrai nereikia daugiau jėgos nei, tarkim, slaugytojai. Moterys pradeda suvokti, kad dirbant šį amatą įgūdžiai, technika ir kūrybiškumas iš tikrųjų atlieka daug didesnį vaidmenį nei vien tik jėga“, – sako ji.

Therese pradėjo studijuoti 1987 m., o 1990 m. ji sugalvojo sukurti savo vestuvių suknelę, – tai buvo jos projektas baigiamajam pameistrio egzaminui, kurį išlaikiusi ji turėjo gauti prestižinį meninės kalvystės meistrės titulą. Suknelė buvo iškaldinta iš lakštinio metalo, naudojant žaizdro liepsnos karštį, siekiantį apie 1 300 laipsnių. Kitos dalys buvo iškaldintos ir pritvirtintos naudojant ugnį, priekalą ir kūjį, o sijonas ir rankovės buvo pagamintos iš šarvažiedės medžiagos, kurią sudarė viela, apvyniota ant strypo, kuris buvo supjaustytas norint pagaminti žiedus, kurie buvo sukabinami ir kaitinami siekiant juos sujungti. Gautas rezultatas – viduramžių stiliaus suknelė, primenanti ultra-moterišką šarvų kostiumą.

„Aš pasakiau savo draugams, kad gaminu suknelę, kad kas nors manęs paprašytų, kad už jo ištekėčiau. Ir tada dirbdama prie projekto aš susipažinau su Niclas, kuris vėliau tapo mano vyru, nors jam prireikė dar 19 metų, kad išdrįstų man pasipiršti“, – juokavo ji.

Niclas buvo kvalifikuotas kalvis ir statytojas, ir Therese pripažįsta, kad vienas iš dalykų, kuris juos sujungė, buvo jų meilė metalo apdirbimui.

Dabar Therese ir Niclas Engdahl sėkmingai bendradarbiauja. Kadangi pritaikomas ir jos kūrybiškumas, ir jo žinios apie statybą, jų darbas yra ir meniškas, ir praktiškas.

„Būna, kad vieną dieną mes restauruojame bažnyčios vartus, o kitą – jau kuriame skulptūras meno parodai. Nereikia nė sakyti, šis darbas niekada nebūna nuobodus“, – sako Therese.

Be geležies, ši pora taip pat dirba ir su kitais metalais, tokiais kaip bronza, žalvaris, nerūdijantis plienas ir varis. Priklausomai nuo projekto tipo, jie metalą arba įkaitina žaizdre, arba naudoja dujas, tokias kaip acetilenas arba deguonis, prieš formuodami, pjaustydami ir suvirindami jį, kad pasiektų reikiamą galutinį rezultatą.

„Aš niekuomet nesiliauju žavėtis tuo, kad yra įmanoma paėmus tokią kietą medžiagą, kaip geležis, įkaitinti ją iki 1 300 laipsnių C, ir ji tampa minkšta ir lengvai formuojama kaip molis. Nėra jokių realių apribojimų, ką galima būtų pagaminti iš metalo, – vienintelis ribojantis dalykas galėtų būti jūsų įgūdžiai ir tiesiog jūsų vaizduotės dydis“, – baigdama priduria ji.

Tekstas: Ib Salomon
Foto: Shutterstock, Linde Brand Portal